Sudužę Atminimai.

Tamsioj Žiemos Nakty
Liepsnoj, sudegusioj pily.
Niūrioj tyloj. Aš viena čia.
Su pergale. Keistai karčia.

(...)ugnie, apsupk mane
skraiste sava.
Pakilk aukštyn taku, iš spindesio
Mėnulio nukaltu.
Šianakt kaip niekad šviesu,
Kitų kelių deja aš neturiu.
Angis- Į Amžinybės Glėbį.

Paranoia, Paranoia. La la la la la.
Bauhaus- Paranoia.

Mirusi Mergaitė girgždina lentas svetainėje. Paskui jai ten atsibosta, ir tada virtuvėje pritraukią kėdę, atitraukia. Pritraukia prie stalo, atitraukia. Ir kuo garsiau, kad mane pakankintų.
Tada, ji atsistoja man už nugaros. Ir siunčia vėsias bangas, bet tai ne skersvėjis, ir aš žinau, kad ji ten.
Aš atsistoju, ir atidarau duris. Suprask, kad tau laikas išeit. Nū gi kiekvienas būtų supratęs. Uždariau, bet ji matyt tik pasislėpė. Įsigudrino tada stovėti už įstiklintų durų, ir žino, kaip man nervai kyla. Ir girdžiu žingsnius jau laiptinėje, prie buto durų. Krebžda krebžda, vidun neina.
Norėjau duris uždengt kuo nors, bet tada jos neužsidaro. Galų gale įjungiau koridoriuj šviesą, ir pabandžiau užsileist muziką. Bet taip dar nesaugiau, nes negirdi kada prisiartina. Tada jau garsiai liepiau
eiti iš čia.

I Play Dead.
It stops the Hurting.
Bjork- Play Dead.

Nusprendžiau, kad vieną tokį žmogų Ant Laužo reikia. Pasvilint tik.
Nes kai elgiesi nenormaliai, kai elgiesi su kai kuriais ne taip kaip visuomet, ir dar nesupranti kas vyksta ir dėl ko kyla nepasitenkinimas, jau negerai.
Iš kur tos replikos? O_O
Nesitikėjau tokių dalykų.

Gaila to, kas buvo.

Kąsnis stringa gerklėj.

No Time For Heartache.
No Time To Run and Hide.
No Time For Breaking Down.
No Time To Cry.

Some Nights I still can't Sleep
And the voices pass with Time.
No time to be afraid of fear.
Cradle of Filth- No Time To Cry.

Šnekėdama viena, prisipranašauji kitą.
"Vanduo. Mano plaukai vandenyje, panerk, prisikelk, šviesa."

Ir aš prisikėliau.
Visiškai tuščia.
Visos duženos, kurias turėjau išsinešti, dabar Tikėjimo Sąvartyne.
Kartu su sparnais, kuriais nebeteks pasinaudoti.

Ir tai visa ko naujo pradžia. Verčiu naują Dulkėtą Puslapį.
[Ir visgi atsikračius raisčių yra dar sudėtingiau. O kas toliau? Ką Man Toliau daryti? Ko Siekti Čia?
Kaip Iš Naujo Atrasti Viltį? Kaip atrasti Sielos Pusiausvyrą? Dvasios Ramybė yra, bet kas iš To?]

Kur pasukt Šiam Labirinte?

Et. Klausimų Milijonai, o atsakai į juos tik Pati.

Ir jei suklupus atsistojau, turiu toliau laikytis. Ieškot Prasmės. [Kam? Kas iš To? Ką Tuo Pasieksi? Ir ką Suradus Veiksi? Ar tada jausies Geriau? Negi Pasaulis Pasikeistų?]

Tylėk.

"Savo Pėdsakus Randu, ir Praeitį Prakeikiu."
Šį kartą tikrai. Pradedu iš naujo. Prakeikiu. Viską ką Turėjau, O Neturėjau anksčiau.

[O šiuo keliu jau eita.]

Tylėk.

Pabaigos Alsavimą ištvėrus, Šitą Košmarą išgyvenus, [Kiek jis truko? Pusę Metų? O kur Stiprybė? Negi Nuovargis galėjo tave pribaigti? Kodėl vietoj Tiesiai Prieš Akis sunaikinus, tik bėgdama Paslėpi?]

Tylėk.

Aš įveikiau. Pergyvenau.

[Nebūtum Nei Piršto pajudinus. Būtum leidus Pabaigai save Pribaigti.]

Tylėk.

"She Haunted at The Corners Of My Mind."
"She waits for me in my dreams.
Every night misery brings.
Haunts my day. Haunts my wake.
Oh, my lord can't you feel her grow,
Inside of me. Tearing my mind.
For once my lord please help me
Believe in you."

[Deja jokio Lordo nėr. Tau Nebėra Kuo Tikėti.]

Tylėk.

Ir kur man dėtis? Kur kur kur kur kur kur kur kur kur kur kur kur kur.

"They can never take me. They Never Desecrate My Soul."

[Tai gal jau She?]

Tylėk.

Aš vis dar einu Viena. Nematai?
Aš niekur nepriklausau. Leisk man Būti.

Bet Aš Esu. [Ar tai svarbiausia?]

Tylėk.

Kažin, ar kas mane išgydis. Ar pati išsigydysiu. Bet mane tiesiog stumia tolyn nuo žmonių. Ir viliuosi, kad kas nors bent kiek pasikeitė.

Ar žinojot, kad Tuščią Ertmę Skersvėjai Daug intensyviau Šukuoja?
Ir dabar dešimt kart Šalčiau. Viduj.

[Ir nebėr Ko Laukt.]

Taip. Ir nebėra Ko Laukt.

[Tai ieškok pati.]

Sakiau, kad ieškosiu.

Ir Nebėr Ką Plėšti iš krūtinės.
Nebejaučiu, kad išvis Širdį turėčiau. [Prie Akmenų Priprantama.]

O Atprantama?

Praeis daug Laiko, kol Suprasiu Kas Atsitiko. Kol Tos Ašaros Nudžius.

"Hush
It’s okay
Dry your eyes
Dry your eyes."

[Miegant Su Vaiduokliais.]

Tiesa.

Laikas gydo Žaizdas?
[Jei leidi.]

Užtat Kambariai dabar tušti.

Paskutinis Pėdsakas, kurį Reikia Prakeikti ir Pamiršti.

Tamsia Gatve Mane Ji Sekė.
Palindus Po Šešėliu.
Todėl Jos niekas nepamatė.
Kol paslapčia Ji sėlino.

Tą kartą palikau Nakty
Aš viską Ką Turėjau.
Todėl Jai sėlinant artyn
Suprast Nesugebėjau.

Apgaule nosį pasiekė
Skanus kokoso kvapas
O prieš akis nusitiesė
Bekraštis Žvaigždžių Takas.

Apspangus Lyg Sapne
Aš bėgt nebegalėjau.
Jaučiau kažką šalia,
O ką- neįžiūrėjau.

Praėjo tūkstantmetis, antras.
Jau amžinybė Netoli.
O aš vis nerandu, kas Kaltas.
Kas paklaidino šiam kely?

Pernykščių Sielų Kambary
Ir ant Pasaulio Krašto
Palikom Viską Užmaršty
Kentėjom Skausmu Prikaltos.

O Juk Visa Tai Kuo Tikriausiai Dvelkė Man Peršamomis Iliuzijomis.

Ačiū. Kam Reikia, Tas Žino.

Išplėšk Man Širdį iš krūtinės, numesk ant žemės ir Sutrypk.
Sudaužyk mano Jausmus, kurių neįvardinus nesunaikinsiu.
Beprotystės aidai tamsiuose koridoriuose.
"Tyli rauda, vėjo aimana, vėjo aimana.."
"Tiek jis dar suprato. Kad griuvo į Tamsą. Ir tą pačią akimirką, kai tai suprato, liovėsi suprasti."

"Staiga ryški šviesa lyg peiliu smogtelia man į akis. Kažkas ties manim pasilenkia, kažkieno balsas perveria mano smegenis, aš girdžiu riksmus, aidinčius tolimais koridoriais, ir žinau: tai aš rėkiu. Gaudau burna tamsą, tamsą, pilną nepažįstamų veidų, kažkokių šnabždesių, ir vėl numirštu laiminga.
Po akimirkos- po dienos, savaitės, metų- šviesa vėl plykstelia, tik iš kitos mano užmerktų akių pusės, mano rankos dega, ir burna, ir akys. Mane veža koridoriais, aš vėl rėkiu, tamsa.
Tamsą užlieja tai ugnis, tai vanduo, tačiau aš jau nebesikamuoju. Ugnies skraistė kelia baimę. O vandens čiurkšlės- šaltos, saldu miegoti po jomis. Kaip būtų gera, kad pranyktų tie veidai, kad nutiltų tie šnabždėsiai. Gaudau burna tamsą ir noriu, kad tamsa būtų kuo juodžiausia, noriu kuo giliau panirti į tą ledinį vandenį, niekad neišnirti atgal. <...>
Tamsa. Veidai. Šnabždesiai.
Šviesa. Skauda rankas, burną, akis.
Vanduo. Mano plaukai vandenyje, panerk, prisikelk, šviesa."

Lyg ir Nužudžiau. Nužudžiau. Būčiau Nužudžius. Nužudysiu. Ir Aš Nužudžiau. Žudau. Ir Išties Nužudžiau.

"Jeigu Seržas Repo nemelavo, tai gaisro naktį suklydo Žana, klysta dabar ir klys visados. Aš esu Mi, o ji to nežino.
Nežino.
Nežino.
Arba žinojo jau nuo pat pirmutinės akimirkos, kai buvau dar be plaukų, be odos, be atminties.
Aš Beprotė.

Žana žino.
Žana visada žinojo.
<...>
Todėl, kad aš ir esu Mi.
Seržas Repo nemelavo.
Aš niekados nebuvau Do. Nei Žanai, nei kam nors kitam.

Mane vėl apgaubia Tamsa. Prižiūrėtoja uždaro kamerą, kurioje gyvena trys šmėklos. Nusiraminu. Dar vieną naktį galiu pabūti kuo noriu."


Man bloga. Bloga taip, kad tuoj išvemsiu lauk savo Apsėstą Dulkėmis Negyvai Juodą Sielą.

"Aš dar kovosiu, nepasiduosiu. Nors tai beprasmiška ir nėr jėgų."
Nei Velnio. Pavargau. Pavargau. Pavargau. Pavargau. Pavargau. Pavargau. Pavargau. Pavargau. Pavargau.

Prasmių krūvos, bet jėgų nėra. Ir aš esu Silpna. Per silpna. Per silpna. Per silpna. Per silpna.

"Ji sako, kad nenori gyvent, nes negali pasikeist."
Nes Ji Pripratus Gyventi Vien Tamsoje.

"Savo pėdsakus randu. Ir praeitį prakeikiu. Viltis numirs pati.
Nes nieko nebelaukiu."
Girdi? Ar girdi, Tu? Pavėlavai.
Manęs Nėra. Manęs Nėra. Manęs Nėra. Manęs Nėra. Manęs Nėra. Manęs Nėra. Manęs Nėra. Manęs Nėra.

Liko vien tik Ji.
Apsėsta Dulkėmis, Voratinkliais, Suodžiais, Pelenais, Manęs Nebėra. [Pelenai į Pelenus. Dulkės į Dulkes. Juk sakiau.]

Paskutiniai Mano žodžiai, kuriuos girdite. Aš Per Silpna, Aš negaliu.
Mus sukeis vietomis. Nes aš nesugebėjau.

Ir Jis jau nebeateis. Nes nebeturi kur ateiti.

"Atrodo Gulėtų Širdis Ant Senų Skudurų."
Išplėšk Ją Lauk. Jai vistiek jos neprireiks.

Ir pereina viskas, kaip kiaurai stiklą. Atsimuš viskas aidu. Manęs Nėra. Ir nebebus.

Visi Jūs. Praradote progą.
Kaip aš prarandu viską, ko neturėjau, ir nebūčiau turėjus.
Išeinu tuščiomis rankomis, kaip ir atėjau. Tik su pilnu lagaminu Dužusių Vilčių, ir Svajonių.

Gal Tu vienintelis Žmogau, kuris galbūt būtų supratęs, jei būčiau tau pasakius. Paskutinę akimirką išvydus, ką tu gali, ir kaip viskas pasirodė iš tiesų šitaip artima man, kaip tu minėdavai mano kūrinius.

Tikriausiai jūs nieko net nepajusit. Nežinau. Tik dabar supratau, kaip visgi aš Jos nepažįstu.

Ir nors man Skauda. Ir visuomet skaudėjo. Ir tikiuosi jums tokio pobūdžio skausmo suprast neteks.
Nesuprantu Kodėl. Nesuprantu.
Neturėjau prasižiot. Nei vienu žodžiu. I'm paying for my crime.
Nebeišgirsit iš Jos nieko apie Baigtį. Tam Ji ir ateina. Kad užčiaupt.

"Niekas. Ištaisyti nepadės. Gyvenimo klaidų.
Jos. Jos ilgai mane lydės.
Mes ir mirsime kartu."
Ir mirštame. Pridarius klaidų, moku savu krauju.

"Kruvinom Ašarom Verkiu.
Kad nors trumpam šalia būtum tu."

Laukiau. Maldavau. Kentėjau.
Jei nors akimirkai būtum buvęs šalia, gal viskas dabar baigtųsi kitaip? Verkiu, Prakeikiu. PRANYK.
Praradai tai, ko Negalėjai Prarasti.

Aš paprašiau Jos. Ji dar įdės paskutinius Mano Šešėlius. Ir tikriausiai jie be ženklo Sudulės Senos Skrynios Kertėje. Bet jie liks.

Manęs Nėra. Bet rytoj Neliks kam vadinti save "Aš."
Ji Aš nesako.

Ailera aplankysiu kartais Jus sapnuose.
O taip. Ir mano akys tikrai stiklinės, kaip jūs teisingai pastebėjote.
Šviesa nepereina per stiklą. O žodžiai atsimuša. Ir Stiklinės Akys Meluoja.
Ar aš kada sakiau, ką reiškia Ailera? Ailer prancūziškai- Skristi.
Ir deja. Sparnui Plyšus, Vakar Kritus nebegalėsiu skristi. Nes nespėjau to įvykdyti. O Ji negalėjo rizikuoti. Jie per daug arti.

Gailiuosi vienintelio dalyko. Kad, tiek laiko svajojusi neturėsiu galimybės įvykdyti baigties. Kiek kartų ilgesingai pažvelgdavau apačion į gatve mataruodama kojomis ant palangės. Kiek kartų įsivaizdavau, Kad taip atsistojus, Kad taip ištiesus rankas lyg sparnus, Kad taip imus ir nušokus.
Nes Falling Feels Like Flying. Until you hit the ground.

Aš krūptelėjusi atsimerkiau.
"I look inside myself and see my soul is black." Skambėjo galvoje žodžiai.

Ir tą akimirką kažkas viduje trūko nesugrįštamai, palikdamas vien tuštumą.
Tik po metų gyvame kūne tūnanti nebegyva siela pagaliau gavo ramybę jį palikdama.




"Pabaiga. Vėl.
Regimos Paslaptys Saulės Krašte.
Šypsnis Negyvas.
Tyla."

Ir Taškas.

.